Komforto zona

Daugelis mokytojų žmonėms pataria palikti savo komforto zoną ir išeiti, kaip kokiems Don Kichotams į kovą su vėjo malūnais. Ar palikti viską neišmokus pamokų geras sprendimas? Ar tik neužšoksim nuo vilko ant meškos bebėgant?

Pamokos niekur nedings! Jos seks paskui jus, lyg ištikimi šunyčiai, kad ir kur jūs beeitumėte. Jūs niekur nepasislėpsite nuo jums skirtų pamokų. Keisis vietovės, žmonės, tačiau pamokos liks tos pačios. Ir nuo savęs jūs niekur nepabėgsite. Protingiausia ką galite padaryti, tai išmokti jums skirtas pamokas. Tuomet gyvenimas taps kur kas patogesnis ir komfortiškesnis jau čia ir dabar, kur bebūtumėte. Logiška.

Mokykitės prisitaikyti ir išlaviruoti kur bebūtumėte. Net ir gyvūnijos pasaulyje išliko tik tos rūšys, kurios sugebėjo prisitaikyti prie kintančių sąlygų. Mokykitės iš gamtos.

Jei save laikysite lepiu šiltnamo augalėliu, kuriam reikia tik tobulų sąlygų išgyvent, visad patirsite sunkumų gyvenime. Visada atsiras tas, kas šiltnamio duris paliks praviras, o tada papūs skersvėjis… Pasisemkite stiprybės iš piktžolių. Jų sugebėjimai išgyventi bet kokiomis sąlygomis yra tiesiog fantastiški. O šiltnamio lepus augalėlis, patekęs į normalias sąlygas, tiesiog pražus. Nustokite gailėtis savęs. Savigaila tik žlugdo jus ir neleidžia jums tobulėti. Jūs galite įveikti save, tapti truputį stipresni, protingesni ir gudresni, nei buvote vakar. O taip! Lyginkite save su savimi iš vakar dienos, ar su savimi buvusiu prieš metus. Tik taip pastebėsite savo rezultatus. Stebėkite kiek pasiekėte jūs, o nesilyginkite su kitais. Lyginimas savęs su kitais jus stums arba į savivertės mažėjimą, arba į puikybę.

Ką jums duos pamokos išmokimas? Paprastas pavyzdys. Antanas visą gyvenimą dirba paštininku. Tiek pat laiko neapkenčia to darbo. O iš darbo išeit taip pat negali. Dėl to taip ir vargsta visą gyvenimą visus keikdamas. Arba Ieva, visą gyvenimą gyvena su uošviais, ir vis pasvajoja apie naują būstą. Jog tik tuomet kai bus, tada bus gražu, jauku ir tvarka. O čia ne mano ir rūpintis tuo kas ne savo, ne itin norisi. Taip ir gailisi savęs, kad verta daugiau. Tiek Antanas, tiek Ieva jaučiasi vargšai, nuskriausti. Lyg ir geri žmonės, ir dirba, bet lieka neįvertinti. Čia ir slypi klaidingas mąstymas ir suvokimas. Visata niekam ir nieko negaili, bet norint kažką gauti, reikia įdėti ir pastangų. Antanas gaus kitą darbą, arba net paaukštinimą, kai pamils savo darbą, perpras visas darbo subtilybes ir su malonumu tai darys. Su džiaugsmu eis į darbą, mokės bendrauti su visokio tipažo žmonėmis, nesivels į konfliktus ir nedejuos. Išmokęs pamoką, padidins savo savivertę. Ir tai nebus tik noras, kad norisi geriau be pastangų, bet jaus iš savęs, kad jis sugeba ir gali padaryti daugiau ir geriau. O Ievai neįdėjus pastangų irgi nieko nebus. Teks sukurti jaukumą ten, kur gyvena ir tvarkytis taip, lyg jau būtų jos. Ir visa tai daryti su džiaugsmu. Tuomet ji pasijaus sava, net gyvendama lūšnoje. Išmokus šią pamoką, ji gebės sukurti jaukumą visur ir visokiomis sąlygomis. Ir tik tuomet jai pasiseks. Nes ji jau išmoko, ir jai tos pamokos nebereikia. Tai tampa ne tik jos noru, bet ji tampa verta. Ir tik laiko klausimas, kada tinkamai jai viskas susidėlios.

Jei jus gyvenime erzina kokia situacija, ar žmogus, tuomet keiskite savo požiūrį, ir jums (būtent jums) taps lengviau. Kaip ir gamtoje, upelis tiesiog aptakiai apeina visas kliūtis, nesustoja ir nesipiktina atsitrenkęs į kokį didesnį akmenį. Mažesnius akmenelius jis paslinks iš vietos, o stambesnius – tiesiog paliks jų vietoje, ir tekės toliau, ten kur jam reikia įveikdamas visas kliūtis.

Įveikti visas kliūtis, noriu palinkėti ir jums. Jūs ir įkvepiate rašyti.

Pajauskite komfortą ten, kur esate šiuo metu. Įveikite jums skirtas pamokas. Tik tai jus sustiprins tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tik taip vis labiau ir labiau pajausite savo vertę.

Jurgita,