Tobulybė ar užstrigimas su puikybės prieskoniu

Tobulybė ar pastrigimas? Kaip atskirti?

Žmogų geriausiai charakterizuoja ir jo ydas atskleidžia du dalykai: kaip jis jaučiasi ir elgiasi su kitais, kai nieko neturi, ir kaip jis jaučiasi ir elgiasi su kitais, kai turi viską. Šiais kraštutiniais atvejais išryškėja daugiausiai žmonių ydų. O tuomet gali paaiškėti, kad Karalius nuogas.

Pasakoje Kajus ir Gerda, Gerda išeina ieškoti Kajaus ir užstringa net keliems mėnesiams pas burtininkę, kuri labai norėjo mergaitės.

„- Miegok, ir pamiršk viską. Tegul viena diena praleista, čia tau būna, kaip viena valanda, o viena savaitė, kaip viena diena. Miegok.“

Burtininkė kerėjo tik savo malonumui, ir ji norėjo Gerdos. O Gerda turėjo pamiršti viską… Pamiršti Kajų… Ir tai pasisekė iki tam tikro momento, kol mergaitė pamatė ženklą – rožes. Tuomet ji prisiminė savo planus, Kajų, ir burtai išsisklaidė.

Bet kol Gerda miegojo ir „miegojo“ viskas atrodė labai gražu ir gerai, o prabudus ir išėjus į kiemą suprato gerokai per ilgai užtrukusi pas gerąją močiutę.

Šiais laikais daug pastrigusiųjų arba „įmigusių“ save vadina tobulėjančiais. Juos veda puikybė, noras būti geresniais ir kažkam kažką įrodyti. Tačiau kažkodėl jų viduje verda pyktis ir jie greitai užsiplieskia. Ypač pamačius geresnį už save. O geresnį visada norisi sunaikinti ir sužlugdyti, nes reikia išlaikyti lyderio pozicijas. Bet kokia kaina išlaikyti. Juk už juos geresnių nėra. Jie beveik angelai, beveik šventieji.

O jei susitinka du tokie puikūs angeliukai? Jie netgi pasiruošę vienas kitą sutrinti į miltus… Ir būtent dauguma tokių veržiasi į politiką, pasidalinti su kitais visu savo „gėriu“.

Įsivaizdavimas, kad esi geriausias yra tik saviapgaulė. Atsiminkite tai. Bet kuris šviesiausias turės nors vieną tamsią dėmelę, kaip ir bet kuris tamsiausias turės šviesią. Visata leidžia tobulėti ir suteikia sąlygas tobulėti net patiems tamsiausiems, jei jie to nori. Bet kiekvienas šviesiausias, koks bebūtų, visada gaus išbandymų ir patikrinimų dėl savo šviesumo tam, kad neužmigtų ant laurų. Niekada nėra vėlu keistis, ir pradėti iš pradžių.

O kaip atpažinti kitą žmogų apimtą puikybės? Jei žmogus pateikia save tik iš gerosios pusės, o visus kitus peikia, tai gali būti jis. Jei tik tas žmogus turi viską kas geriausia, tik jam vienam geriausiai sekasi, ir viską kas susiję su juo nupiešia lyg žiūrint pro rožinius akinius, tai reiškia, kad tas žmogus meluoja ir kalba netiesą. Gali būti, kad jis net pats šventai tiki tuo melu. O gyvenime taip nebūna ir niekad nebus, kad jau viskas išmokta ir viskas nuostabu. Net aukščiausio lygio mokytojai nesustoja toliau mokytis. Nesimoko tik tie, kurie įmigę!

Teisingai sako patarlė: „Kiekvienas šventasis turi praeitį, o kiekvienas demonas turi ateitį.“ Tik nustokit miegoti. Budinkitės ir budinkite šalia miegančius. Neužmikite ant laurų, jums dar viskas prieš akis.

 

Jurgita