Pokalbis prie mėlynių arbatos puodelio

Laimė Araja. Pokalbis prie mėlynių arbatos puodelio.

Vieną dieną išminčius pasikvietė Ają puodeliui mėlynių arbatos. Mergytė su džiaugsmu sutiko. Bendravimas su senoliu, jai reiškė naujus nuotykius, bei žinias.

• Aja, ar teko kada nors tau pastebėti tokią žmonių rūšį, kurie mano jog yra išmokę visas Gajos pamokas? – pradėjo išminčius gurkštelėjęs arbatos. – Jie galvoja, kad yra jau visko pasiekę: išjautę visus pojūčius Gajoje ir juos subalansavę, išmokę teisingiausių reakcijų bet kokiomis aplinkybėmis, bei įgyję viską, ką tikėjosi įgyti ateidami į šią planetą…
• Argi tuomet jie neturėtų būti mirę? Ar bent jau tęsti savo kelionę kažkur kitur? Ką jiems beveikti mūsų planetoje? – svarstė smalsutė Aja ragaudama gardžiąją arbatą. O tarpu jos pašnekovas tęsė toliau:
• Tu – teisi, Aja. Taip būtų, jei jie viso šito būtų pasiekę iš tikrųjų… O dabar jie tik įsivaizduoja, kad viso šito yra pasiekę. Lyg miegotų ir sapnuotų, jog jiems viskas yra gerai. Savame sapne lengva pasiekti, kad taip būtų. O jei sapnas globalesnis? Arba tiesiog užtenka pažvelgti iš kito kampo… Ir ta idiliška iliuzija – subyra kaip kortų namelis.
• Ar jie nemato, jog jiems dar tiek daug visko reikia išmokti? – paklausė mergaitė.
• Užmigę, praranda galimybę matyti. Ir tai galima pavadinti užmigimu ant laurų arba tiesiog nematymu aukščiau savo nosies. Realiai tai yra spąstai, iš kurių jie negali, o galbūt net ir nenori ištrūkti.
• O jeigu mes juos pažadintumėm? Ir jie toliau galėtų tęsti pamokas Gajos planetoje? – entuziastingai paklausė Aja.
• Deja, tai yra neįmanoma, – pasakė išminčius baigdamas gerti arbatą. – Jie prabus tik išmokę šią pamoką. Ir ne anksčiau! Tokia yra Visatos tvarka.

Mergaitė baigusi gerti arbatą padėkojo išminčiui:

• Seneli, gyvenk tiek, kiek gyvena kalnai!

Ir pasišokinėdama, bei tyrinėdama aplinką, nubėgo aukštyn į kalną.

Laimė Araja