Perdėtas gerumas

Vaikystėje tikriausiai visi girdėjome tokius ar panašius žodžius –„ Būk geras arba gera, kitaip tau Kalėdų Senelis (Senelis Šaltis) dovanų neatneš.“ Toliau jau, pagal programą, labiau auklėjimos gerumo linkme mergaitės, kad būtų paklusnios, paslaugios, pačios pirmos pasisiūlytų beveik už visus ir viską padaryti. Nes juk kaip šauksi, taip atsilieps. Už gerumą gausi dvigubai gėrio atgal. Gerumas žmogų puošia. Arba iš kitos pusės: Geros mergaitės, susiranda gerus vyrus… O kažkodėl gyvenime viskas vyksta kažkodėl atvirškčiai. Kuo žmogus geresnis, tuo jo savivertė bus mažesnė, visi jam lips ant galvos. O žmogus tikėdamasis, kad ką duoda, tą gaus atgal, bandys dar geriau elgtis. Kol galiausiai taps paslaugiu grindų skudurėliu, visiškai nesuvokiančiu, ką padarė blogai, nes juk elgėsi pagal visas visuomenės normas ir taisyklės. Nespjovė į šulinį, kad netektų išgerti, nekasė kitam duobės, bet kažkodėl pasijuto ir duobėje, ir apspjautas, ir dar gerokai pamurdytas. Kvailį ir bažnyčioje muša (kiti pagalvotų, pagal nerašytas taisykles).

Ir kodėl geri žmonės anksčiau palieka šį pasaulį? Ir kodėl jiems taip nesiseka, nors vadovaujasi visai gerumo principais? Atsakymas labai paprastas – jie save išdalija kitiems, nevertindami ir nemylėdami savęs. Padaro didelę klaidą pagal Visatos tvarką. Visata visiems suteikia tiek energijos, kiek jiems reikia turėti patiems savo reikmėms. Kai žmogus pradeda dalinti savo energiją kitiems, kiek ilgai jis tos energijos begaus? Teisingai. Jei jis išdalija savo energiją kitiems, apleisdamas save, reiškia jis tos energijos turi per daug, kad gali ja dalintis. Dėl šios priežasties, jam bus prisuktas „energijos kranelis“ ir jis tos energijos gaus mažiau. Jei nepasimokys iš tos pamokos, „kranelis su energija“ vėl bus prisuktas, ir taip bus pakartota daug kartų, kol žmogų apniks ligos. Net ir sunkiam ligos patale, jam dar bus suteiktas šansas – pasikeisti, bet jei jo mintys suksis apie tai, kaip jis pasveikęs vėl dalins save kitiems… Tuomet jau graudu. Kaip manote, ar jam suteiks Visata progą pasveikti, taip ir neišmokus pamokos branginti save? Ne, daugiau jam tokios progos nebesuteiks.

O kaip jaučiasi žmogaus siela, kai jis savęs nemyli ir tik stengiasi dėl kitų pamiršdamas save? Tokio žmogaus siela nyksta, ir labai kenčia, regresuoja.

Tikriausiai kyla klausimas, o kaip padėti kitiems? Pirmiausia jei niekas neprašo, tai niekur ir nesikišate. Gerais norais, kelias į pragarą grįstas. Ar jaučiate savivertę niekam nepadėdamas? Ar jaučiatės kažko vertas, jei vis kažkam padedat, nors jie to neprašo? Ar paskui kyla susireikšminimas ir puikybė, juk aš toks geras? Arba padariau kažką gero, ir dabar įgyju teisę kontroliuoti ir valdyti? Padariau gerą, ir laukiu ištiesęs rankas, kol gausiu atgal, o jei negausiu, tai reikalausiu? Manipuliuoju žmonėmis ir jų jausmais, juk aš dariau gera, o jūs tokie blogi, kaip jūs taip galite? Jei pažįstama situacija iš nors vieno teigiamo atsakymo, vadinasi reikia rimtai susimąstyti. Tai reiškia, kad jums patiems asmeniškai reikia kažką daryti, kad pasijustumėte bent mažumėlę geresni. Pabandykite kitaip, iš kitos pusės – kas dieną pirmoje vietoje, bent po vieną gerą darbą padarykite sau. Padėkite sau mokytis, tobulėti, išsispręsti savo problemas, pradžiuginkite save. Su kiekvienu geru darbu padarytu sau, jausitės vis geriau ir geriau, o tuomet savo pavyzdžiu įkvėpsite ir kitus taip elgtis. Mažiau skųstis, mažiau dejuoti ir padėti sau.

Mylėkite ir gerbkite save. Jei to dar nepradėjote daryti, tai pradėkite nuo dabar! Nežinote kaip? Paprastai. Meilė prasideda nuo rūpesčio savimi ir savęs bei savo aplinkos (namų) priežiūros. Kuo labiau rūpinsitės savimi ir savo namais, tuo labiau patiksite sau, o savi namai bus patys jaukiausi. Nepajusite, kaip meilė ir savigarba po truputį vis augs ir augs, o jūs viduje tapsite laisvesni ir lengvesni, pradėsite džiaugtis gyvenimu.

Stenkitės, dėkite visas pastangas ir jums tikrai pasiseks!🙂

Jurgita