Kažkur tarp šviesos ir tamsos

Vieną saulėtą popietę Aja bėginėjo Ararato papėdėje. Kažką sau mąstė. Paskui pasižiūrėjo į Saulę, užmerkė akis, po to vėl atsimerkė ir nubėgo.

Išminčius prižiūrėjo savo augalėlius, tuo metu, kai pribėgo mergaitė ir smalsiai paklausė:

Kodėl vieni augalai labai gerai auga neprižiūrimi, o kitus reikia prižiūrėti, jog jie galėtų augti?
Tie kur auga gerai, dar nepelnytai vadinami piktžolėmis, pasitiki savimi, pasitiki saule, lietumi ir visa gamta, užtai taip gerai jie auga. Jie netgi išmoksta patys save apsiginti užsiaugindami dyglius. O tie silpnesnieji augaliukai, dar jauni ir neišmokę savarankiškai išgyventi, dėl to po truputį prižiūriu juos, – pasakė senolis.
O kurie iš jų yra geri? Ar tie savarankiški ar dar neišmokę savarankiškumo? – klausiamai ištarė Aja.

Išminčius nusijuokė ir tarė:

Visi jie yra gamtos dalis. Jie nėra nei geri, nei blogi. Yra tiesiog tokie, kokie yra, nes taip sukūrė Visata.
O ar aš irgi nesu bloga, kuomet užsimerkiu? Ir gera, kuomet atsimerkusi žvelgiu į pasaulį? – klausinėjo mergaitė.
Tu irgi esi Visatos dalis. Jei ji priima tave tokią kokia esi, kodėl tu neturėtum padaryt to paties?
O angelai ir demonai? Kaip su jais?- nenustygo Aja.
Demonai ir velniai yra paklusnūs tvarkos sergėtojai ir vykdytojai. Jie prižiūri tvarką, o kam reikia skiria karmines pamokas. Viską atlieka griežtai pagal protokolą. Kitaip tariant, jie gerai atlieka savo darbą. Tuo tarpu angelai, tik iš pažiūros atrodo gražūs ir mieli. Tačiau jie labai dažnai nusižengia taisyklėms, savavališkai padėdami žmonėms. Žmonės jiems už tą paslaugą turi susimokėti, ir to susimokėjimo neišvengia. O kartais būna netgi taip, kad jie nesugeba išsimokėti per daugybę gyvenimų, įtraukdami į tai net gimines. Kaip ir kiekvienoje tvarkoje, taip ir čia yra spragos, ir tie, kas pasirengę per jas sausi pralysti. Greit ateis toks laikas, kai tie, kas naudosis spragomis, bus sunaikinti ir vėl įsivyraus harmonija, o norų pildymas ne pagal Visatos tvarką, neteks prasmės. Ar dabar truputį aiškiau, mažoji mano anūkėle? – rūpestingai paklausė senolis mergaitės.
.. Ačiū, tau seneli! – tespėjo ištarti Aja ir nubėgo link čiurlenančio upelio.

Laimė Araja